Mano Istorija
Ūkininkauti svajojau jau seniai.... Visada norėjau gyventi kaime. Nors užaugau čia, buvo metas kai blaškiausi po miestus, bet savo pašaukimą nuolat jutau vis garsiau kalbantį.
Kalbinau artimuosius tuo verstis kartu. Tačiau niekas nenorėjo net girdėti. Apskritai visi, su kuriais kalbėjausi ir dalinausi savo idėja, į ūkininkavimą mažame ūkelyje, be jokių paramų, be didelių investicijų, o dar gamtinės žemdirbystės būdu (tada niekas beveik nežinojo kas tai yra) žiūrėjo labai skeptiškai ir stengdavosi tiesiog nugesinti mano norą.
Aišku ir pačiai buvo kažkiek baugu, viena, su mažu vaiku, padėti nelabai kas veržiasi...
Tačiau supratau, kad dirbti kažkur 5 dienas per savaitę, o po to 2 dienas skirti tam gyvenimui, kurį noriu gyventi, tai žiauru. Dirbti tam, kad po to turėčiau už ką nusipirkti daigų, kad galėčiau nusamdyti kažką, kas padėtų prižiūrėti sodus ir daržus... visa tai pradėjo atrodyti nesąmoninga.
Kažkur perskaičiau vieno laimingo žmogaus istoriją, kad jis tiesiog metė visus darbus ir pradėjo daryti tai, ką labiausiai mėgsta.
Dar aplankiau vieną ūkininkę, kuri paliko prabangų gyvenimą Vilniuje ir pradėjo ūkininkauti Dzūkijoje. Kai sėdėjau jos virtuvėje ir kalbėjausi su ja ir jos mama, tai tiesiog aiškiai mačiau dvi laimingas moteris. Jos tiesiog degė tuo, ką daro. Vienos, be vyrų pagalbos tvarkėsi puikiai.
Nusprendžiau ryžtis... buvo aišku, kad noriu gyventi sau.
Taip prasidėjo mano ūkininkavimas. Pamažu, darant daug klaidų, bet visada su džiaugsmu.
Pasirinkau gamtinę žemdirbystę, nes surinktos žinios ir praktika rodė, kad tai kol kas tobuliausia iš man žinomų žemdirbystės formų.
Suplanavau, kad pradžioje užveisiu braškynus ir nedidelius daržus. Pasikrovusi skaitytomis žiniomis ėmiausi sodinti braškes buvusiame rugių lauke, ražienoje. Mulčiavau šiaudais.
Pasodinau apie 7 arus, viena, su kastuvu. Vandenį laistymui į laukus vežiojau dideliuose plastikiniuose bakuose su sena mašina Audi 80 (bulka), kuri beje ir dabar dar ūkiui ištikimai tarnauja.
Viskas prigijo, džiaugiausi nesvietiškai. Išvažiavau dviem savaitėms, po to grįžau ir net pastingau... didžioji dalis sodinukų buvo visai sudžiūvę, rudais lapais. Išsiaiškinau, kad šaknis graužia karkvabalio lervos.
Puoliau į paniką... pradėjau ieškoti informacijos, ką daryti. Klausinėjau gamtinės žemdirbystės forumuose, ieškojau visokiose ekologiškose knygose, rusų forumuose.
Deja niekas man nedavė jokių konkrečių atsakymų. Buvo viena versija, kad česnakai kažkiek padeda.
Tada atsodinant nugraužtus daigus į duobutes berdavau smulkinto česnako, laisčiau česnakų vandens ištrauka. Kažkiek gelbėjo, bet menkai.
Po to prasidėjo rudens lietūs ir darbai baigėsi.
Pavasaris vėl pradžiugino. Dauguma daigelių buvo prigiję, atsigavę, žydėjo. Širdis dainavo. Tad dar kartą apmulčiavau šiaudais ir užsiėmėm kitais daržais.
Deja... po to prasidėjo sausros. Neturėjau laistymo sistemos tolimiems laukams, vandens vežiojimui bakuose nebuvo laiko, nes reikėjo rūpintis kitu daržu, kuris jau davė pajamas. Teko apsispręsti – palikti braškyną likimo valiai.
Šiaudai neapsaugojo nuo išdžiūvimo, braškynas beveik visas
užgeso. Ar buvo skaudu? Taip, žinoma. Bet tuo pačiu tai buvo
didžiulė ir sunki patirtis, po kurios jau toliau kaip nuo kalniuko.
Vėliau dar išmėginau keletą braškių auginimo būdų ir padariau išsamias išvadas apie kiekvieną iš jų. Pasirinkau savo būdą, kuris pasiteisino ir kokybės atžvilgiu ir darbų bei priežiūros atžvilgiu. Ir aišku sužinojau kaip išvengti grambuolių lervų.
Čia buvo tik braškių istorija, bet vėliau atsirado ir moliūgų istorija, ir agurkų, ir arbūzų, ir daigų auginimo, ir laukinių pomidorų, ir ridikų, bei morkų istorijos. Ir dar daug kitų augalų istorijų.
Per gana trumpą laiką (keletą metų) patikrinau daug įvairių gamtinės žemdirbystės auginimo metodikų, teko kai kuriuos mitus paneigti, kai kuriuos patvirtinti. Dirbau dideliuose plotuose, bendras mano daržų plotas apie 1 ha, todėl teko pačiupinėti pačias įvairiausias dirvas ir augimo sąlygas. Toks jau tas Dainavos kraštas - metras į šoną ir kitas dirvožemis.
Dabar jau gana aiški mano sukurta auginimo sistema, ji veiksminga. Atsiribojau nuo fanatizmo gamtinėje žemdirbystėje, nes praktika parodė, kas yra per daug...
Džiaugiuosi kiekviena diena savo ūkyje. Linkiu to visiems.
Su meile, Vilkė Vaida Tulabaitė